19:00 Gegužės 02 Menų spaustuvė (Juodoji salė)

„Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“

Marlene Monteiro Freitas (Žaliasis Kyšulys / Portugalija)

Choreografija: Marlene Monteiro Freitas

Atlikėjai: Marlene Monteiro Freitas, Andreas Merk, Betty Tchomanga, Lander Patrick, Cookie (perkusija), Tomás Moital (perkusija), Miguel Filipe (perkusija)

Šviesos ir scena: Yannick Fouassier

Gyva muzika: Cookie (perkusija)

Garsas: Tiago Cerqueira

Tyrėjai: João Francisco Figueira, Marlene Monteiro Freitas

Prodiuseris: P.OR.K (Lisabona)

Platinimas: „Key Performance“ (Stokholmas)

Koprodiuseriai: „O Espaço do Tempo“, Montemòr o Nòvas; „Alkantara“ festicalis, Lisabona; „Maria Matos Teatro Municipal“, Lisabona; „Bomba Suicida“, Lisabona (su „DGArtes“ parama); „CCN Rillieux-la-pape“; „Musée de la danse“, Rènas; „Centre Pompidou“, Paryžius; „Festival Montpellier Danse 2014“, Monpeljė; ARCADI, Paryžius; „CDC Toulouse/Midi-Pyrénées“, Tulūza; „Théâtre National de Bordeaux en Aquitaine“, Bordo; „Kunstenfestivaldesarts“, Briuselis; „WP Zimmer“, Antverpas; NXTSTP (su ES Kultūros programos parama)

Parama: „ACCCA – Companhia Clara Andermatt“, Lisabona

Padėka: „Staresgrime“, Dr. Ephraim Nold

Premjera: 2014 m.

Trukmė: 80 min. (be pertraukos)

(c) Pierre PLANCHENAULT

Akmuo, vaškas, medis, metalas, dramblio kaulas ir kitos medžiagos leido žmogui sutverti kūnus, figūras, mechanines lėles… Fiziškai ir jausmiškai išdirbtos, sutvertos dievų ar tiesiog išgalvotos virtualaus pasaulio formos sugeba imituoti gyvenimą ir apgauti mirtį.

Ovidijaus „Metamorfozėse“ Pigmalijono istorija, besivystanti Orfėjaus mite, yra tarsi daina apie viltį prisikėlime. Šioje dviguboje istorijoje, kurioje pasakojama apie nusikaltimus, mirčiai ir žemiškiems suvaržymams nepaklūstama per aistrą ir troškimus.

Antroji šio spektaklio dalis siejasi su 1953-iųjų Alaino Resnais ir Chriso Markerio kūriniu „Statulos irgi miršta“ (pranc. „Les statues meurent aussi“). Prancūziškas žodis „souffrir“ reiškia kentėti (jausti skausmą) ir laukti (taip sakoma apie neatsiimtą siuntinį pašte). Šio projekto rėmuose kūnai-statulos „kenčia nuo prisiminimų“: vikrus vaidinantis kūnas virsta ir simptomišku tvariniu, tarsi gestai taptų atmintinais ir intensyviais.

Statulos – galima ramybės metafora, kamuoliai – judėjimo, o kryžminimas gali būti žmonių transformavimosi į statulas metafora, atitinkantis įsišaknijimą veiksmo vietoje. Suakmenėjimas tampa neįprasta ir itin priešinga kamuoliuko idėjai judesio metamorfoze. Šis spektaklis – sustingusių statulų kamuolys.

Marlene Monteiro Freitas (Žaliasis Kyšulys, 1979 m.) studijavo šokį P.A.R.T.S. Briuselyje ir „Escola Superior de Dança“ bei „Fundação Calouste Gulbenkian“ Lisabonoje. Savo gimtojoje šalyje – Žaliajame Kyšulyje – ji įkūrė šokio trupę „Compass“ ir bendradarbiauja su muzikantu Vasco Martinsu. Marlene kūrė su Emmanuelle Huynh, Loïc Touzé, Tânia Carvalho, Borisu Charmatzu. Jos kūriniai: „Bacchae – Preliudas į valymą“ (2017 m.), „Jaguaras“ (2015 m.), su Andreasu Merku – „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ (2014 m.), „Rojus – privačios kolekcijos“ (2012–2013 m.), „(M)imosa“ – su Trajalu Harrellu, François Chaignaud ir Cecilia Bengolea (2011 m.), „Guintche“ (2010 m.), „A Seriedade do Animal“ (2009–2010 m.), „Uns e Outros“ (2008 m.), „A Improbabilidade da Certeza“ (2006 m.), „Larvar“ (2006 m.), „Primeira Impressão“ (2005 m.). Bendras šių kūrinių vardiklis yra atvirumas, netyrumas ir intensyvumas.

2017 m. Portugalijos autorių draugija Marlene skyrė „Jaguar“ prizą už geriausią choreografiją. Tais pačiais metais Žaliojo Kyšulio vyriausybė pagerbė ją už kultūros laimėjimus. 2018 m. „Batsheva“ šokio trupei ji sukūrė „Canine Jaunâtre 3“. Taip pat 2018 m. Venecijos bienalėje Marlene pelnė šokio „Sidabrinį liūtą“. Ji nuolat bendradarbiauja su „O Espaço do Tempo“ Portugalijoje, o nuo 2016–2018 m. yra „Artiste Associé“ programos dalis „La Manufacture CDCN“ Prancūzijoje. Marlene yra P.OR.K – kūrybos namų Lisabonoje – bendraįkūrėja.