Gegužę Lietuvoje viešės vienas įtakingiausių pasaulio šokio teatrų

Pagrindinė tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’18“, kuris vyks gegužės 4–13 d., žvaigždė – Belgijos trupė „Les ballets C de la B“ ir jos į Vilnių atvežamas spektaklis „nicht schlafen“. Britų dienraštis „The Guardian“ šią trupę vadina vienu įtakingiausių šokio teatrų pasaulyje, o „Evening Standard“ spektaklio choreografą Alainą Platelį apibūdina kaip „neįprastumo meistrą“.

Anot tarptautinės spaudos, trupė buvo įkurta 1984 m. dėl juoko ir drąsos, bet pamažu šis siurrealizmą, semiotiką ir socialinę psichologiją, teatrą ir šokį su kitais menais, eklektiką ir anarchizmą jungiantis kolektyvas tapo vienu įdomiausių šokio darinių. Pasakodami apie trupės atsiradimą, liudininkai paprastai mini tokį nutikimą: vienas senas mokytojas paragino 28 metų socialinį pedagogą, dirbantį su neįgaliais vaikais, nueiti į garsiojo choreografo Maurice’o Béjart’o baletą tuometėje jo trupėje „Ballet du XX siécle“ (liet. „XX amžiaus baletas“). A.Platelis taip ir padaręs, ir įvertinęs jį kaip siaubingą. Ginčo metu vyresnysis kolega mestelėjęs kandžią frazę: „Na, norėčiau pamatyti tave, padarantį ką nors geresnio.“

A.Platelis, kurio ligtolinė scenos patirtis susivedė į viso labo dalyvavimą vaikiškuose dramos ir šokio spektakliuose, mestą pirštinę pakėlė – su seserimi ir draugu susigalvojo gremėzdiškai ironišką pavadinimą „Les Ballets Contemporains de la Belgique“ ir viename gimtojo Gento loftų sukūrė nedidelį spektaklį. Nutiko taip, kad vienas žiūrovų buvo naujo teatro festivalio rengėjas – jis pasikvietė spektaklį, kuris gavo specialųjį renginio prizą. A.Platelio bendraminčių būrelis ėmė garsėti. 1993 m. trisdešimties tarptautinių teatro vadybininkų grupė festivalyje Amsterdame pamatė spektaklį „Bonjour Madame“ – tai nunešė trupę į naujas aukštumas: prasidėjo tarptautinės gastrolės, valstybė paskyrė nuolatinį finansavimą. O „Bonjour Madame“ 1995 m. sukėlė furorą pirmajame tarptautiniame Nepriklausomos Lietuvos teatro festivalyje LIFE.

Trupės pavadinime telpa keletas prasmių. Prancūziškai tai yra pirminio pavadinimo trumpinys, pažodžiui reiškiantis „Belgijos šiuolaikiniai baletai“. Žodžių daugiskaita žaismingai primena garsiąją Vakaruose XX a. pirmajame trečdalyje veikusią impresarijaus Sergejaus Diagilevo trupę „Ballets Russes“. Tai ir šiokia tokia laikotarpio, kai gimė A.Platelio vadovaujamas kolektyvas, madingų pavadinimų (tas pats M.Béjart’o „Ballet du XX siécle“, 1987 m. gastroliavęs ir Vilniuje) parodija ir iššūkis pačios Belgijos visuomenei – flandrų tautinės bendruomenės grupė ėmė ir pasivadino prancūziškai. Lietuviškai pavadinimas interpretuotinas kaip „Belgijos šiuolaikinis baletas“.

Trupė daug eksperimentuoja su spektaklių temomis, tai labai skirtingos patirties, tautybių ir bruožų kūrėjų darinys. Kritikai jį apibūdina kaip kakofonišką, genialiai priešybes derinantį daugiagalvį šokio teatro kolektyvą. A.Platelis savo artistus nuolat skatina pačius imtis choreografijos – iš čia kilo daug dabartinių šokio garsenybių, pavyzdžiui, Sidi Larbi Cherkaoui, Christine de Smedt ar Koenas Augustijnenas. Vienas svarbiausių A.Platelio įkvėpimo šaltinių yra garsiosios vokiečių choreografės Pinos Bausch kūryba, spektaklius jis dėlioja panašiai – gilinasi į atlikėjų asmenybes, scenas konstruoja iš pačių artistų patirčių ir sukurtų šokio frazių.

Kurdamas į Vilnių atkeliaujantį „nicht schlafen“, kaip atskaitos tašką A.Platelis naudojo austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio muziką, įkvėpimo ieškojo istoriko Philippo Blomo studijoje „Pokyčiai ir kultūra Vakaruose, 1900–1914“. Kūrėjų komandos teigimu, choreografui tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet pamažu muzika visiškai jį įtraukė. A.Platelis pajuto giminingumą su epocha, kurią G.Mahleris atspindi savo darbuose – tai didžiųjų pokyčių ir žlugimo laikotarpis, atvedęs žmoniją į Pirmąjį pasaulinį karą.

Vienos kompozitorius savo muziką rašė XIX a. pabaigoje–XX a. pirmajame dešimtmetyje, didžiulio netikrumo laikais. Naujosios technologijos, globalizacija, terorizmas, socialinės įtampos ir naujos komunikacijos formos buvo ginčų temos ir viešojoje erdvėje, ir asmeniniuose pokalbiuose. Pasak A.Platelio, pradžioje jis priešinosi minčiai kurti spektaklį, susijusį su Mahleriu, vėlyvoji simfoninė muzika jam nieko nereiškusi.

„Tačiau, kai perskaičiau Blomo knygą, staiga supratau, kad toks darbas būtų įdomus iššūkis“, – sakė choreografas. Keletą dienų skaitinėdamas naujienų pranešimus apie Donaldą Trumpą arba Erdoganą, Islamo valstybės terorizmą, Brexitą ir nacionalizmą, keliantį galvą visoje Europoje, A.Platelis teigia aptikęs gąsdinantį dabarties ir laikotarpio, kai gyveno G.Mahleris, paralelių srautą. Daug kūrėjo bičiulių ir kolegų, kurie matė repeticijas trupės studijoje, pastebėję, kad spektaklis atspindi šių dienų pasimetimo, baimės, netikrumo ir pavojingo nesaugumo pojūtį.

Kas tie žmonės scenoje? Grupė vyrų susiburia aplink arklių maitas atlikti kažkokį ritualą. Archaiška, primityvi gentis? Spektaklis „nicht schlafen“ (vok. „nemiegokite“) gali priminti pasakojamą istoriją, bet drauge ir prieštarauja tokiai struktūrai. Erdvė atitverta milžiniška antklode, tarp aštuonių vyrų yra ir viena moteris – ar tai „Šventojo pavasario“ („Pavasario apeigų“) reinkarnacija? Ar moteris bus vėl paaukota, kad būtų prikeltas vyriškumo mitas? A.Platelis derina nesuderinamus dalykus, jungia priešybes. Muzika – G.Mahlerio ir afrikietiškos polifoninės giesmės, karvių bandos varpeliai ir miegančių gyvūnų garsai, scenoje – kontrastuojančių atlikėjų komanda: vyras ir moteris, juodasis ir baltasis, žydas ir arabas, šokėjas ir dainininkas.

Spektaklio, kurį pati trupė pristato kaip „gyvenimo ir mirties šokį“, premjera įvyko 2016 m. rugsėjo 1 d. garsiajame „Ruhrtriennale“ festivalyje (Bochumas, Vokietija). Nuo tada jis jau viešėjo daugelyje Europos šalių, o Lietuvos nacionalinio dramo teatro scenoje jį išvysime gegužės 12 ir 13 d.

Visą informaciją apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’18“ trupes ir spektaklius rasite portale newbalticdance.lt. Bilietus platina tiketa.lt ir teatrai.lt. Festivalį organizuoja „Lietuvos šokio informacijos centras“ ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.