NBŠ’19: Mumyse gaudžiantys Titanų pėdsakai

„Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip surasti gyvenimo prasmę pačiame savyje. Tačiau žmonijai ne visada taip puikiai klojosi. <...> Žmonija, nepastebėdama prasmės, slypinčios kiekvieno žmogaus gelmėse, nuolat žvalgėsi į išorę ir per amžius veržėsi tik tenai. Šitaip darydama ji tarėsi pažinsianti, kas ir dėl ko sukūrė pasaulį.“

Kurtas Vonnegutas „Titano Sirenos“

Galima būtų pradėti rašyti apie tai, kas savaime suprantama arba visuotinai pripažįstama bei žinoma – titanai ir jų legenda. Šiandien esti sušiuolaikintų mitų, Holivude apie tai sukurta filmų ir žinome, jog titanai buvo galingi. Tai kaip priešistorės priešistorė – kol nebuvo nieko, buvo titanai. Ar kažkas panašaus. Kitaip tariant, tai populiariojoje kultūroje nugulusios žinios – titanai galinga, o kažkada ir buvusi teisinga jėga, tačiau sukurstyta, maištavusi ir galų gale palaužta stiprybė. Ir štai į „Naująjį Baltijos šokį“ 2019 metais atkeliauja graikų (o taip, juk titanai jiems ir „priklausytų“) Euripides Laskaridis ir „Osmosis“ „Titanai“.

Nuotraukų autorius – Dmitrijus Matvejevas

Kūrinys, kuris it garsiojo kino meistro Davido Lyncho darbai, panyra į žmogaus pasąmonės gelmes. Tik pas Lynchą siautėdavo triušiai, o šiuo atveju pažvelgėme į tai, kas liko po titanų mumyse. Lyncho išlaisvinta pasąmonė kėlė nesuvokiamą grėsmės ir nejaukumo jausmą. Euripides Laskaridžio ir „Osmosis“ kūrinys suteikia tokio džiaugsmo, kurį gali patirti linksminamųjų dujų ar panašaus koncentrato dėka: būti kvailai patenkintu ir juoktis, kartais net nesuvokdamas dėl ko.

Pasirodo, tokia laimė turi pradžią ir tąsą „Naujojo Baltijos šokio“ scenoje. 2017 m. festivalyje galėjome mėgautis putoplastine laime. Trupė iš Nyderlandų „Club Guy & Roni/Slagwerk Den Haag“ Lietuvos nacionalinio teatro scenoje parodė šiuolaikinę „Happiness“, kuri išniro kaip amerikietiška svajonė su prakąstu obuoliu, bordeliais, holivudu ir preciziška šokio technika bei iš galvos ir ausų niekaip neiškrapštoma muzika. Mes tiesiogine žodžio prasme matėme laimę, mes supratome, kokie tušti esame, bet dėl to nė kiek neliūdėjome. Ir, gal paradoksalu, o gal derėtų sakyti – tendencinga, tačiau po dviejų metų tame pačiame festivalyje, Lietuvos nacionaliniame teatre mes esame suviliojami graikiškų „Titanų“. Tų, kurie irgi turi laimės formulę, tų, kurie pasirodo nebėra nei didingi, nei galingi. Šiandien mūsų titanai virto infantilios kasdienybės kankinamais titaniukais, kurie, pasirodo, dievina putoplastą, krykštauja nesuprantama kalba, mėgaujasi auksiniais plastiniais maišeliais ir netikrais fontanais. Panašu, jog dievų nenužudėme, tačiau atlikome jiems lobotomiją – ir mes dori, ir jie gyvi, bet nepavojingi.

Graikų atvežti „Titanai“ it tos Kurto Vonneguto sirenos – priverčia mėgautis, kvailai šypsotis, nors ir matai kartais postapokalitptinius vaizdus. Nederėtų suprasti, jog šokio spektaklis buvo didaktiškas ar nuolatos mus kažko mokė. Absoliučiai ne, tai buvo dar viena laimės šventė su kvailomis (mūsų) šypsenomis veide. O varge, na ir pridirbom, bet už tai kaip linksma plaukti savo kasdienybės bestuburiadoje. Mums nebereikia it kokiam Izraeliui kautis su Dievu, mums nereikia kaip Kronui bijoti, jog vaikai jį taip pat kastruos, mums netgi nereikia bijoti būti vaikais, kuriuos gali praryti jų tėvas/laikas. Užtat tokiame tikroviškai apverstame pasaulyje dievai virsta juokdariais ir tai visai mūsų negąsdina. „Titanai“ – tai dar viena auksu apiberta kasdienybė, tik šįkart slypinti ne sąmonės, o greičiausiai net ir ne asmeninės, tačiau kolektyvinės pasąmonės gelmėse. Tai mitas, kurį mes kuriame šiandien. Tai savotiška mūsų pergalė prieš mitiniame pasaulyje nusistovėjusias normas, kurių nesigriebėme radikaliai sulaužyti, bet postmoderniai modifikavome, pavertėme savotišku pastišu. Pasirinkome pažįstamas formas, tačiau jos įgijo visai kitokį kūną.

Mūsų titanai neaiškios lyties, būsenos, nėštumo tarpsnio, pliurpiantys telefonu, graužiantys putoplastą, besisupantys sūpynėse ir nuolat krykštaujantys. Gyvenantys vieno kambario bute, it kokiame plastikiniame Edeno sode. Randantys laiko šokti, juoktis, dainuot, bet nebeieškantys prasmės, nebetrokštantys užkariauti pasaulio, nebeketinantys jo valdyti. Ir bent jau aš buvau tuo sužavėta. Kolosali mitinė Graikija ir jos perduotas mitas visai Europai šiandien ėmė ir pažėrė blizgučių saują, bet kokia laimė tose blizgučiuose pasimaudyti.

O visgi, turbūt mes vis dar stovime tame laike, kuomet gyvenimo prasmės ieškome išorėje ir tikime, jog taip galime apsibrėžti, kas esame kaip žmogus bei kas esame kaip žmonija. Todėl mums reikia blizgesio, laimės ir įsivaizduojame, jog tai gali būti prasmė. Tačiau nepagalvojame, jog nuolatinė laimės būsena gali vesti į visišką beprotybę ir smegenų atrofiją, nepagalvojame, jog todėl mitinės dievybės mūsų kolektyvinėje pasąmonėje tapo juokingai krykštaujančiais kastratais, pamiršusiais išdidumą. Bet nesuklyskime, tai nėra apokalipsė. Nes, cituojant vikipediją: „Tik jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iš jo valdžią. Jis vieną naktį įslinko į Urano kambarį, kol tas dar tebemiegojo, ir pertraukė jam su aštriu pjautuvu (kastravo), o paskui nusviedė iš dangaus aukštybių į Tartarą. Nugalėjęs tėvą ir užėmęs sostą, Kronas išlaisvino šimtarankius bei kiklopus, o paskui, titanų padedamas, ėmė valdyti pasaulį. Jo žmona tapo viena iš titanidžių – Rėja. Žemėje stojo ramybė ir laimė. Švelni ir dosni motina Gaja negailėjo savo vaisių dievams ir žmonėms, gyvenantiems pagal amžinus jos dėsnius. Pasaulyje prasidėjo Aukso amžius.“ Kuris kažkada irgi baigėsi, bet galbūt, mes dabar kastravome savuosius titanus, kad visgi, kažkas sukiltų ir vėl prasidėtų aukso amžius. O gal ir ne. Bet Euripides Laskaridis ir „Osmosis“ spektaklis „Titanai“ vis tiek mums suteikė vieną vakarą laimės. Laimės, kuomet suvoki savo beprasmiškumą, tuštumą, blizgučių troškimą, tačiau visą tai darai su šypsena. It Las Vegase pralošinėdamas krūvą pinigų, bet juk kas įvyko Las Vegase, tas ir lieka Las Vegase. O dabar pirmyn, tęskime tolimesnes prasmės paieškas ir gal, tikėkimės, netolimoje ateityje tapsime tuo Kurto Vonneguto minimu, kiekvienu kvailiu.